Paprastas būdas sumažinti “darbų krūvą”

Ar kada nors pagalvojote, kad kartais darbus mes skaičiuojame ne minutėmis, o darbų skaičiumi? 

Pastarąsias porą savaičių užvirto tiek darbų, kad kiekvienas naujas elektroninis laiškas ar prašymas “gal galėtum padaryti…?” Sukelia beviltiškumo bangą. Nors sakoma, kad viena sėdyne penkių kėdžių neapsėsi, aš, deja, esu besotė ir man vienos kėdės būna per maža. Veikdama jaučiuosi gyva, reikalinga ir (dažniausiai) didėlis aktyvumas man sukelia džiaugsmą. To pasėkmė – pasitaiko, kad nuvarau save iki tokių naktų, kai užmiegu su darbais galvoje ir atsikeliu valanda anksčiau, nuo minčių apie tai, kiek tų darbų dar laukia šiandien. (Jau įsivaizduoju Jus kikenant arba piktinantis: ot psichologė – kaip batsiuvys be batų – su stresu nesusitvarko! 🙂 ) Gerai, kad šį straipsnį rašau su sprendimu, kuris, jei juo pasinaudoju, paprastai nuramina mano įsiaudrinusį protą.

Kaip tik šiandien, bandydama suprasti, kas man kelia tokią paniką supratau, kad tiek darbų, kiek jų dabar yra, mano protas tiesiog neišneša. Kai į sąrašus žiūrėjau penktadienį, per tris lapelius jų susidarė arti 30 (nes kiekvienas neatsakytas laiškas mano galvoje sukosi kaip atskiras darbas) ir visus juos reikia padaryti per šią savaitę, tarpe tarp darbo, kursų ir konsultacijų! Savaitgalį šįkart buvau nutarusi skirti poilsiui, nes jau buvau pamiršusi ką šis žodis reiškia… Pasimetusi, susinervinusi ir nebesugalvodama nieko daugiau, padariau tai, kas porą kartų jau buvo man suveikę: pasiemiau vieną lapelį ir jame kairėje surašiau darbus, o dešinėje – kiek laiko jiems reikia atlikti. Rezultatas mane nustebino: dauguma tų darbų (visi išskyrus du) buvo smulkūs, kuriems padaryti reikia nuo 5 iki 30min. Bendroje sumoje visus šiuos darbus galiu padaryti per 3 val. 50 min. ir tada dar liks du didesni darbai, kuriems reikės 8h 30min.Kadangi pastariesiems jau esu suplanavusi antradienį, baisingai džiaugiausi, kad likusius 26 darbus realiai galiu padaryti per mažiau nei 4 valandas. Realiai prireikė dar mažiau: batus nusipirkau penktadienį, o šiandien ryte per dvi valandas padariau visus smulkius išskyrus vieną (kaip matote nuotraukoje), todėl dar liko laiko šiam straipsniukui sumesti 🙂

Taigi, ką noriu pasakyti visa šia valandų ir minučių tirada? O gi tai, kad kartais, užuot skaičiavus darbus vienetais, geriau juos susirašyti ant lapo, surašyti minutes ir objektyviai įsivertinti ar tikrai jų jau tiek daug. Aišku, sąrašo išbraukymas irgi suteikia nemažai malonumo 🙂

Ir dar prie to paties: praktika ir tyrimai rodo, kad žmogui lengviau apžioti mažus darbus (logiška, ar ne?) Tuo paremta Pomodoro technika (galite paieškoti google). Jei darbui reikia daugiau nei 20 min., dalinkite jį į dvi dalis. Pvz., užuot rašius “sugrėbti lapus” (1 val.), rašykite “sugrėbti plotą priešais namą”(30) ir “sugrėbti plotą už namo” (30). Vieną dalį padarysit šiandien, kitą – rytoj vakare. Anglų kalba apie darbų skaidymą galite rasti nemažai literatūros įvedę raktinius žodžius “Nudge it”.

Taigi, sėkmės įveikinėjant savo darbų (o gal rudeninių lapų?) krūvas 🙂


Esu Ieva Vasionytė, Sveikatos psichologė, šiuo metu siekiu psichoterapeuto kvalifikacijos (kognityvinė ir elgesio terapija). Konsultuoju įpročių keitimo klausimais, taip pat teikiu psichologines konsultacijas. Su manimi galite susisiekti el. paštu: ieva@vasionis.eu.

 

 

Jei kartais ir Tu nepajėgi išsiversti iš lovos [Vaizduotės pratimai nuotaikai pakelti]

Woman lying in bed with pillow over head, city in background

Šiandien viena tų dienų. Kai prabudus, užuot kėlusis, norisi penktą kartą nuspausti “snausti”. Kai galvą užplūsta visi nebaigti darbai ir viskas, kas artimiausią mėnesį gali nepasisekti. Ir oro negalėčiau kaltinti, nes kai nuotaika gera, tai pilantis lietus būna ryto atgaiva, problemas nuplaunanti mana iš dangaus.

Visgi prisiverčiu išlipti po to, kai perskaitau apie Rūtos Meilutytės “nesėkmę” ir ašaras olimpinėse žaidynėse (anokia čia nesėkmė būti 7-ai planetoje?!) Bet tai tampa puikia paguoda, kad gal šiandien tiesiog ne ta diena (va kokiomis akimirkomis psichologai pradeda tikėti nepalankiu planetų išsidėstymu 🙂 )  Po ryto ritualų nusileidusi žemyn įsijungiu radiją. Prasukusi terorizmo aptarimus, sustoju kaip kas rytą prie m-1 plius. Pasibaigus žinioms, nuskamba laidos vedėjo žvalus balsas, empatiškai užjausdamas dėl vis tamsėjančių rytų ir tada tėškia nuostabų patarimą!

“Žinot ką aš darau kai man būna sunku rytais? Įsivaizduoju, kad esu drugeeeelis! :))))) (ir visa tai pasako juoką vos prilaikančiu, kažkur iš vaikystės ataidėjusiu besišypsančiu balsu) :)” [Tomas Langvinis]

Tą akimirką ir man suveikia vaizduotė ir jau matau save su didžiuliais margais sparnais, visą išsišiepusią plevenančią tarp lietaus lašų, tarsi jie būtų ne dienos pasmerkimas, o įprastas, lietuvių pamėgtas, nuotaiką keliantis žaidimas.

canstock11471915Taigi, dabar šiek tiek edukacijos: žmogus yra vienintelis gyvūnas, turintis gebėjimą galvoje kurti vaizdus, arba paprasčiau tariant – turintis vaizduotę. Šį gebėjimą galima panaudoti ne tik “senukuose” renkantis vonios plyteles, mintyse derinant jas prie sienų spalvos, bet ir, pavyzdžiui, nuotaikai pakelti ar stresui valdyti. Tyrimai rodo, kad vaizduotė yra puikus būdas reguliuoti kasdienius nuotaikos svyravimus, gera vaizduote pasižymintys žmonės, yra labiau optimistiški. Tiesa, sergantiems depresija pozityvios ateities vaizdiniai nėra labai veiksmingi simptomų mažinimui (bet yra kitokių pratimų, apie kuriuos galėsiu parašyti ateityje, jeigu matysiu poreikį). Tačiau tie, kuriems tiesiog kartais užplūsta nemalonios emocijos – po nepasisekusios prezentacijos, po kontakto su piktu klientu ar tiesiog niūrų rytą – gali pasitelkti vaizduotės pratimus nuotaikai pakelti. Štai keletas jų:

1) Vaizdinių relaksacija. Kai dirbau kardiologinės reabilitacijos skyriuje, ši relaksacijos forma tarp pacientų buvo pati mėgstamiausia. Atėję į relaksaciją vis klausdavo: tai kur šį kartą keliausim, daktaryte? (taip vadinti mane, matyt, jiems buvo patraukliau nei psichologe, ech…)

  1. Pasirinkti vietą, kuri Jums patinka: miškas, paupys, kalnai, pajūris, sodas ar kt. Tai gali būti ir realiai lankyta, ir išgalvota vieta.
  2. Susiraskite ramią vietą, patogiai įsitaisykite, nekryžiuodami rankų ir kojų. Galite užsileisti Jums patinkančią muziką ar gamtos garsų, kurių galima rasti youtube, pvz., šita: “River and birds song in nature”
  3. Užsimerkite.
  4. Keliskart giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, susikaupkite, atpalaiduokite įtemptus raumenis.
  5. Pradėkite kelionę: įsivaizduokite vietą, į kurią nusprendėte nukeliauti. Ir svarbiausia – pereikite per visus penkis pagrindinius pojūčius, kad vaizdinys būtų kuo ryškesnis. Pradėkite nuo regos. Ką matote? Tada pereikite prie klausos: Kokius garsus girdite? Lytos: Ką jaučiate? Žemę, vėją, ant odos tyškančius gaivaus vandens lašus? Saulės šilumą? Galiausiai – kvapas ir skonis. Galbūt po lietaus kvepia medžiai? O gal nuskinate ir į burną įsimetate saldžią mėlynės uogą?
  6. Atlikdami pratimą neskubėkite, leiskite sau įsijausti ir atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių.
  7. Prieš užbaigdami po truputį grįžkite į patalpą, kurioje esate, primindami sau, kad galėsite sugrįžti į savo gamtos kampelį kada tik panorėsite.
  8. Porą kartų giliai įkvėpkite ir atsimerkite.

2) Manipuliavimas objektu. Streso valdymo mokymuose įvairiomis šio pratimo variacijomis dažnai dalinuosi ne tik pati, bet ir mokymų dalyviai. Bendraudami su nemaloniu žmogumi, kuris ant mūsų šaukia, galime leisti sau juo lengvai pamanipuliuoti bent jau vaizduotėje: pvz., įsivaizduoti, kad kuo daugiau jis rėkia, tuo labiau jis traukiasi, mažėja, jo balsas vis plonėja, plonėja, tyla, kol galiausiai jis tampa tokiu mažyčiu, kad galime jį užminti ir sutrinti kaip cigaretės nuorūką (galime net nežymiai padaryti twist’o judesį su koja, pasukiodami ją į šalis). Pamenu, kai vaikystėje bijodavau sakyti eilėraščius, įsivaizduodama, kad klasė juoksis, mama patarė įsivaizduoti, kad klasiokams, kai jie šneka, iš burnos varlės šokinėja. Paprastai mane tai taip prajuokindavo, kad visos baimės išgaruodavo.

3) Šviesi ateitis, šviesi dabartis. Kartais viskas, ką užtenka padaryti, tai įsivaizduoti ką nors gero, kas jau yra įvykę arba laukia ateity. Galbūt jau esate suplanavę atostogas ir galite įsivaizduoti kaip sulaukę šios beprotiškos savaitės pabaigos lėksite su vėju automobiliu į pajūrį? Arba šiandien vakare palepinsite save pasivaikščiojimu po mišką, ar šiltai susitaisę lovoje su antrąja puse žiūrėsite gerą filmą? Tiesiog leiskite sau nusikelti į tą momentą, kuris jus tikrai pradžiugins.  Galimas ir kitas variantas: jeigu atostogos jau pasibaigusios, o dirbti šiandien teks iki  vėlumos, prisiminkite savo geriausią draugą ar draugę ir ką jis  Jums pasakytų šioje situacijoje:

“- Ėėė, seni, nenukabink nosies, gi dar ne tokias dienas esi įveikęs. Įveiksi ir šią ;)”

4) Leiskite sau svajoti.  Sakoma, kad žmogus gyvas tol, kol svajoja. Ir iš tiesų, pastebiu, kad sergantys depresija žmonės nustoja svajoti. Nugrimzta į praeitį ir nebemato ateities. Olandų mokslininkai tiriamiesiems davė užduotį: 15 minučių rašyti apie pačią geriausią įmanomą savęs versiją ateityje ir po to 5 minutes įsivaizduoti save toje ateityje. Instrukcijos buvo tokios: “Įsivaizduokite save ateityje, po to, kai gyvenimas praėjo taip gerai, kaip tik galėjo. Jūs sunkiai dirbote ir sėkmingai įvykdėte savo gyvenimo tikslus. Galvokite apie tai, kaip apie savo svajonių ir šauniausių gebėjimų realizavimą. Ką Jūs darėte? Kokie buvo Jūsų žingsniai? Ko pasiekėte? Tai įsivaizduodami Jūs įsivardijate geriausią įmanomą visų įvykių baigtį, kad padėtumėte sau priimti teisingus sprendimus šiandien”. Kontrolinė grupė atitinkamai 15 min. rašė ir 5 min. įsivaizdavo savo tipinę dieną. Atlikus pratimus, eksperimentinės grupės nuotaika pakilo 15 balų, kai tuo tarpu kontrolinės grupės – tik 4 balais. Taigi, svajonės gali būti puikus būdas pakelti nuotaiką! Todėl kitą kartą kai pabusite ir nenorėsite keltis iš lovos, leiskite sau įsivaizduoti kokios ateities norėtumėt? Kaip atrodytų Jūsų ideali diena, savaitė, metai, idealus darbas, svajonių gyvenimas po 5 metų? Ir antra – kokį mažą, mažytį dalyką galite padaryti šiandien vardan šios svajonės? Parašyti blog’o įrašą apie niūrią dieną (mhm, būtent tai dabar ir darau 🙂 )? Užsiprenumeruoti ilgalaikės butų nuomos skelbimus, kad galėtumėt pagaliau išsikraustyti iš nepakenčiamos esamos kaimynystės?  Na, gerai, jeigu jau jaučiatės pernelyg niūrūs galvoti apie ilgalaikius planus, pagalvokite kokie būtų Jūsų svajonių pusryčiai? Juk nulėkti iki parduotuvės ar bent stabtelėti pakeliui į darbą tikrai sugebėsite! Išjunkite bent minutei tą įkyrų balsą, kuris murma, kad gyvenimas yra šū***as ir pasvajokite.

5) galiausiai, visada galite įsivaizduoti, kad…. esate drugeeelis! 🙂

Nuoširdžiai ačiū Tomui Langviniui už šiandieninį skrydį drugeliu 🙂

butterfly-1127666_1920

Nuorodos į paminėtus tyrimus:

  1. Renner F, Schwarz P, Peters ML, Huibers MJ. Effects of a best-possible-self mental imagery exercise on mood and dysfunctional attitudes. Psychiatry Research, 2014, 215(1): 105-110.  [http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0165178113006847]
  2. (Čia rasite ir aprašytus du pratimus, naudotus tyrime) Sheldon, KM, Lyubomirsky, S. How to increase and sustain positive emotion: The effects of expressing gratitude and visualizing best possible selves. The Journal of Positive Psychology, 2006; 1(2): 73–82 [http://greatergood.berkeley.edu/images/application_uploads/sheldon-SustainPositiveEmotion.pdf]

Nuotraukos paimtos iš: http://www.gettyimages.com; http://www.cantstockphoto.com; http://www.pixabay.com.

Psichologo konsultacija… dainoje?

Iš karto atsiprašau už ilgoką įžangą, bet ten, kur kalba eina apie muziką, aš visiškai praskystu ir sukilusios emocijos paleidžia žodžių laviną…

Yra žmonių, kurie visiškai abėjingi menui: jiems visiškai vienodai kas aplinkui groja, kokie paveikslai kabo pas draugą ant sienos ar kas šiemet gavo Sidabrinę gervę (toks Lietuvos kino apdovanojimas, kurio tikslų pavadinimą, jei atvirai, pati googlinau). Jei esi vienas jų, šį straipsniuką gali praleisti ir nusiųsti tam dėl muzikos pamišusiam draugui, kuris vis nenustoja tau siuntęs “nerealių dainų”, kurioms tu esi visiškai abejingas.
Aš, nors nemėgstu parodų, nesu pamišusi dėl teatro ir retai kada suprantu poeziją,  negaliu gyventi be muzikos. Muzika man gali sugadinti skaniausią patiekalą, pravirkdyti, nuraminti ar pakelti nuotaiką. Muzika gali mane nugramzdinti į prisiminimus. Gali paskatinti prisiminti tą pakilumo ir gamtos didybės jausmą, kurį jaučiau prieš 6 metus Norvegijos šiaurėje, žiūrėdama į iš rytinio rūko lendantį didžiulį kalną. Gali padėti išgyventi išsiskyrimą ir geriau nei žodžiai papasakoti kitam kaip nenusakomai fantastiškai dabar jaučiuosi.

Kartą einant Trakų gatve, priverčiau draugę grįžti atgal ir pralesti tris žalius šviesoforo signalus, nes baisiai knietėjo surasti iš kur sklinda tie nuostabūs bliuzo garsai. Matyt neiškentusi tokių mano pamišimo dėl muzikos apraiškų ji susierzinusi leptelėjo: “Normalūs žmonės kavinės ieško pagal interjerą. Arba kvapus. O tu, jei kažkas užkimštų ausis, turbūt badu numirtum!” Taigi taip. Muzika (per radiją, gamtoje ar gyvo garso koncerte) man yra gyvybės, įkvėpimo ir kartais net draugystės šaltinis. Vien apie ją galėčiau porą ilgokų straipsnių parašyti! Bet šįkart konkrečiai – apie išmintį, kurią galima atrasti dainų tekstuose.

“Music is a higher revelation then all wisdom and philosophy”, 

[Ludvig van Beethoven]

Maždaug antrame kurse draugė pasidalino tokia Johnny Flynn ir Laura Marling daina “The Water“. Paklausiau, iš tikrųjų, labai graži, raminanti daina. Tada ji man uždavė lemtingą klausimą: “O kaip tau jos žodžiai?” Kas tokie? Žodžiai? Kas gi klausosi žodžių?

Taip taip. Buvau (ir dalinai esu) iš tų žmonių, kurie klausydami dainų, žodžių negirdi. Nors kaip vėliau išsiaiškinau atlikusi nedidėlę apklausą, žmonės, kurie groja kokiu nors instrumentu ir profesionaliai nedainuoja, retai kada girdi dainų tekstus. Manau tai susiję su tuo, kad grojant intensyviai treniruojami smegenų centrai, atsakingi už garso suvokimą, todėl išmokstama klausantis muzikos prioritetą teikti būtent garsui (instrumento, balso), kas svarbu ir grojant, bet ne žodžių prasmės suvokimui. Taigi, aplankius nušvitimui, kad galima klausimosi patyrimą praturtinti ir žodžių prasmės suvokimu, atsivėrė visiškai nauji muzikinės patirties klodai. Nors greičiausiai niekada neklausysiu dainų, kurių muzika man nepatinka, kad ir kokie prasmingi būtų jų tekstai (ir dėl to visai nesigraužiu), vis dėlto jau kurį laiką audžiu mintį šiame blog’e pradėti dalintis dainomis, kurių tekstai gali suveikti ne ką prasčiau nei psichologo konsultacija. Didžioji dalis dainų parašytos apie meilę: įsimylėjimą, pirmuosius kartus, aistrą, išsiskyrimą, kerštą. Tačiau kartas nuo karto atrandu kokią dainą, kurioje skamba toookios nuostabios mintys,  kad susipynusios su su emocinga melodija, jos tampa puikiu paramos, įkvėpimo ir išminties šaltiniu. Taigi, nuo šiol jas talpinsiu po tag’u #psichologasdainoje .

Pirmoji tokia daina – Seal, “Lean on me”. Žodžių autorius ir originalios dainos versijos kūrėjas  –  Bill Withers (1972).

  • Tai daina apie sunkius laikus. Kartais tokius išgyvena kiekvienas, tačiau svarbiausia tokiomis akimirkomis priminti, kad rytojus visada ateina.  
  • Tai daina apie draugystę. Apie tai, kaip kartais geriausias sprendimas yra bent trumpam užgniaužti savo išdidumą ir tiesiog paprašyti pagalbos draugo, nes kada nors, kai pagalbos reikės jam, jis būtinai kreipsis į tave. 
  • Tai daina apie tai, kad sunkumai, kuriais pasidaliname su draugu, palengvėja, kaip perpus pasidalintas sunkus nešulys.
  • Taip pat apie tai, kad net geriausi draugai nemoka skaityti mūsų minčių (nors kartais taip ir gali atrodyti), todėl jei Tau ko nors reikia (apkabinimo, patarimo, peties išsiverkti ar tiesiog draugo šalia), tiesiog pasakyk jam tai.
  • “If you need a friend, just call me…” 

 

Lean on me

Sometimes in our lives
We all have pain
We all have sorrow

But if we are wise
We know that there’s
Always tomorrow

Lean on me, when you’re not strong
And I’ll be your friend
I’ll help you carry on

For it won’t be long
Till I’m gonna need
Somebody to lean on

Please swallow your pride
If I have things
You need to borrow

For no one can fill
Those of your needs
That you won’t let show

You just call on me brother
When you need a hand
We all need somebody to lean on

I just might have a problem
That you’ll understand
We all need somebody to lean on

Lean on me, when you’re not strong
And I’ll be your friend
I’ll help you to carry on

For it won’t be long
Till I’m gonna need
Somebody to lean on

You just call on me brother
When you need a hand
We all need somebody to lean on

I just might have a problem
That you’ll understand
We all need somebody to lean on

And if there is a load
That you have to bear
That you can’t carry

Oh I’m right up the road
I’ll share your load
If you just call me

Oh, Call me

[Žodžiai paimti iš: http://www.metrolyrics.com/lean-on-me-lyrics-seal.html%5D

Apie Idėjas, gyvenančias tiek, kiek drugeliai. Ir Palinkėjimas atostogų proga

“-Tai Jūs iš Vilniaus į Molėtus, o po to ir į Uteną atvykote tik dėl kavos puodelio?
– Taip, o ką, žmonės pusryčiauti į Paryžių skrenda 🙂
– Pašelusios merginos…”
Taip vakar skambėjo pokalbis su dviejų nuostabių kavinukių – “Vanilinis dangus” Utenoje ir “Owl cafe” Molėtuose – savininku. Ir iš tiesų, atsitempiau draugę  iš Kauno tiesiog todėl, kad ten gražu ir keksiukai labai skanūs!
11130422_631347310329633_4510329906365990230_o
Šis įrašas yra apie du dalykus: ką prarandame neleisdami sau džiaugtis “nepraktiškais” dalykais ir idėjas, kurios galvoje išgyvena tik kiek ilgiau nei drugeliai – 72 valandas.
Prieš porą metų, perskaičiusi Chiara Gamberale knygą Dešimt minučių. Romanas, kuris keičia gyvenimus” (apie ją, tikiuosi, kitame post’e), atradau neplanavimo džiaugsmą. Kai kilus norui ką nors padaryti, tiesiog galima imti ir daryti, per daug neplanuojant: Nuvažiuoti pamatyti Žemaičių Naumiesčio net neįsivaizduojant, kuriame Lietuvos gale jis yra ir tik todėl, kad pavadinimas gražus; su drauge nukeliauti į Molėtus išgerti kavos ar 2val. nakties atsikėlus išeiti į kiemą ir atsigulus ant žolės stebėti žvaigždžes.

Užėjus panašiam norui galvoje visada pradeda skambėti mintys “ai, tai kaip aš čia dabar”; “dabar nėra laiko, yra svarbesnių darbų” arba “gal kitą kartą”. Ir jos yra tokios pažįstamos, kad nesunku patraukti jų vedamu keliu. Tačiau klausantis jų taip niekada ir nesužinome, kas lauktų pamėginus paklausyti tų nepraktiškų norų, be to, šie norai ilgainiui pasimiršta, palikdami mus kasdienybės rutinoje. Iš patirties galiu pasakyti, kad šiandien tie maži įgyvendinti norai tapo vienais gražiausių prisiminimų: kelionė į Žemaičių Naumiestį padėjo priimti vieną reikšmingiausių karjeros sprendimų; kava Molėtuose įkvėpė paisyti didesnių norų, o pernai rugpjūtį vidury pievos užvertusi galvą pirmą kartą gyvenime pamačiau krentančius meteoritus. Lygiai tokius, kokius rodo filmuose, savo šviesa perskrodžiančius visą dangaus skliautą. Buvo tiesiog nerealu! Dabar šią pamoką jau jaučiuosi išmokusi: visiškai nepraktiškos užgaidos kartais gali virsti pačiomis geriausiomis atostogomis, o neretai ir suteikti keliskart daugiau džiaugsmo nei kruopščiai suplanuotos gyvenimo dienos.

Tačiau net ir nutarus išgirsti vidinį balsą ir jo paklausyti, svarbu žinoti dar vieną dalyką: maži norai, taip pat kaip ir didėlės idėjos, turi ribotą gyvenimo trukmę, todėl labai svarbu jiems kilus ilgai nedelsti. Pamenu, mano pirmasis blog’o įrašas buvo apie impulsą veikti, kuriuo pasinaudojusi sukūriau šį blog’ą. Šiandien prisimenu jį, nes per tuos metus daugybė kartų pasitvirtino taisyklė: Jeigu kilo impulsas veikti, reikia tai daryti dabar. Jei kilo idėja, jai įgyvendinti skirtos 72 valandos. Bent jau žengti pirmus žingsnius. Joms praėjus, dėja, net pačios geriausios idėjos numiršta. Kodėl? Todėl, kad mūsų smegenys greitai pradeda ieškoti šimtų pasiteisinimų kodėl idėja gali nenusisekti, kodėl to nereikėtų daryti, nes joms tiesiog kur kas maloniau palaikyti status quo, nei eiti iš komforto zonos ir ryžtis iššūkiui. Atrodo, kad idėjai kaip ir augalui reikia saulės, kuria suteikia mūsų veiksmai, nes kiurksodama galvoje ji stokoja šviesos ir pradeda vysti. Nesėkmingai mėginau surasti mokslinių straipsnių apie idėjų gyvenimo trukmę, tačiau “liaudis” ir aš pati, 72 valandų taisyklę yra atradę ne po vieną kartą ir pačiose įvairiausiose srityse: asmeniniuose santykiuose, karjeroje ir keičiant įpročius:
  • Keičiant įpročius: Jeigu įkvėpti draugo sėkmės istorijos nutarėte mesti rūkyti, meskite šią sekundę. Ne nuo pirmadienio, ne po žmonos gimtadienio, ne pasibaigus atostogoms. Išsitraukite cigarečių pakelį bei žiebtuvėlį ir svieskite juos į artimiausią šiukšliadėžę.
  • Įgyvendindami idėjas: Jeigu sugalvojote išmokti siūti, į kursus užsirašykite per artimiausias tris dienas. Apsisprendėte keliauti aplink pasaulį – nusistatykite kelionės datą per artimiausias 72 valandas. Sugalvojote verslo idėją – raskite laiko parašyti verslo planui per… (jau žinote kiek 🙂 ) Daugiau apie idėjas čia.
  • Tvarkantis su darbų atidėliojimu: Neretai į darbotvarkę surašome daugiau darbų nei spėjame padaryti ir tada nepadaryti keliauja į kitą dieną. Turėkite minty, kad darbas, kurį nukeliate jau trečią dieną iš eilės, greičiausiai nėra toks jau reikalingas ir svarbus. Ir atvirkščiai: jeigu darbas tikrai svarbus, su kiekviena diena jį pradėti bus vis sunkiau ir sunkiau. Kaip ėjimas pas dantistą: kuo ilgiau atidėliosite, tuo labiau save graušite (ir rūpestingi artimieji grauš), kad to nepadarote. Daugiau apie atidėliojimą čia.
  • Spręsdami santykius: Jeigu antroji pusė padarė kažką, kas jus piktina (ar tai būtų neišplauti indai ar neištikimybė), pradėkite apie tai kalbėtis per 72 valandas. Jei per tris dienas apie tai neprakalbote, paleiskite tai (angl. “let it go”) ir susitaikykite, nes priešingu atveju užgraušite save negyvai, kaupsite pyktį kol susprogsite ir tik kenksite savo santykiams. Daugiau apie komunikaciją santykiuose čia.
cartoon-business-woman-chasing-an-elusive-idea-with-a-net-by-ron-leishman-3104

Pabaigai mano palinkėjimas Jums:

ar tai būtų akimirkos impulsas parašyti eilėraštį, ar grandiozinė idėja pakeisti pasaulį, o gal iš pažiūros kvailas, nepagrįstas noras apkabinti piktą bendradarbį – pamėginkite šią vasarą leisti sau negalvoti ir tiesiog daryti. O tada stebėkite, kaip keičiasi pasaulis 🙂

Ir parašykite kaip Jums sekėsi!

Nuorodos:

  1. Apie pasiruošimą keistis ir kodėl svarbu išnaudoti impulsą veikti: “Naujametiniai pažadai, Sausainis ir Pirmasis įrašas…” https://sveikatospokyciai.wordpress.com/2015/01/01/naujametiniai-pazadai-sausainis-ir-pirmasis-irasas/

  2. Apie idėjų įgyvendinimą: “You’ve got 72 hours, or your idea will die…” https://purpleheartratingplugin.com/blog/72-hours-or-your-idea-will-die-the-72-hours-rule/
  3. Apie darbų atidėliojimą: “72-Hour Rule” http://www.hochstadt.com/the-72-hour-rule
  4. Apie 72 val. ribą tarpasmeninių santykių komunikacijoje: “Can’t fix it in three days? Then let it go for good: Why 72 hours is the cut off for ANY tiff if you want to save your relationship http://www.dailymail.co.uk/femail/article-2939223
  5. Norintiems nuvažiuoti papusryčiauti į Molėtus: “Owl cafe” https://www.facebook.com/Owl-caf%C3%A9-606599926137705/?fref=ts arba į Uteną: “Vanilinis dangus” https://www.facebook.com/KepykleleVanilinisdangus/?fref=ts